Apie

Jūs skaitote Andriaus Parnavo BLOGą. Šis BLOGas gimė iš mano didelės aistros tinklalapių kūrimui, rašymui ir šiaip sėdėjimui prie kompiuterio. Rašau BLOGus nuo 2003. Nors internetas – viena didžiausių mano gyvenimo aistrų, pastaruosius 3 metus rašyti BLOGus buvau aprimęs (intensyviai pasinėriau į asmenines laimės paieškas). Dabar ruošiuosi atgaivinti šią veiklą. Čia reikšiu savo mintis, atradimus, aptarsiu aktualijas. Žodžiu, rašysiu apie viską, kas dedasi mano galvelėje, kiek tik rasiu laisvo laiko. Tikiuosi, kad užsimegs įdomių diskusijų ir kartu plėsime savo pasaulėžiūrį.

Apie mane:

Esu Andrius Parnavas. Gimiau 1983 metų birželio 30 dieną Vilniuje. Esu dėkingas Vilniui už įdomią vaikystę, daugiakalbius draugus, gyvenimo pamokas, padėjusias atsirinkti, kas gera, o kas bloga. Vaikystėje bėgiodamas Vilniaus gatvelėmis išmokau rusų ir lenkų kalbas. Su pagyrimu baigęs Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą, susidūriau su galvos skausmu, kur stoti mokytis ir ką toliau gyvenime veikti. Baigdamas mokyklą prancūzų kultūros centre laimėjau galimybę mėnesį pagyventi prancūzų šeimoje. Tas mėnuo pravėrė mano akiratį ir dar labiau apsuko galvą. Pamačiau, kad galima gyventi kitaip, supratau, kad kiekvienas yra savo likimo kalvis, pradėjau svajoti apie tokį gyvenimą Lietuvoje. Buvau jaunas, energingas, pilnas idėjų pakeisti pasaulį, bet niekaip negalėjau apsispręsti, kur stoti. Pasirinkau MIF‘ą, kuris buvo prie pat mano namų (pripažinau tik Vilniaus universitetą, o studijos užsienyje tuomet atrodė kaip kažkas nerealaus).

Mokykloje buvau geras, pavyzdingas vaikis, kuriam terūpėjo krepšinis, namų darbai ir kompiuteriai (ypač žaidimai), tačiau universitetas ir studentiškas gyvenimas mane pakeitė (iki šiol nežinau, į gerą ar į blogą :D ). Kadangi nebuvau dar pakankamai vyriškas, mano vertybės buvo gan silpnos. Pradėjau garbinti visų taip mėgstamus pinigus ir už juos įgyjamą puikų laisvalaikį. Be krepšinio, matematikos ir kompiuterių mėgau keliauti, bendrauti su naujais žmonėmis (o ypač merginomis). Tai tapo mano aistra, kuri užkabino gana ilgam.

Nors mokykloje buvau klasiokių numylėtinis ir merginų dėmesio netrūko, su jomis bendrauti buvo nejauku. Užmegzti naujas pažintis sekdavosi ypač sunkiai, o kalbėti nežinojau apie ką. Nutariau nugalėti save ir įsidarbinti bare, kur ypač daug bendraujama. Darbas bare buvo ypatingai linksmas ir girtas… Po to sekė vasara JAV, kuri išvis apsuko galvą ir buvo paskata parduoti visoms iki tol išugdytoms vertybėms. Pradėjau svajoti apie milijoną žalių pinigėlių, didžiakrūtes gražuoles pašonėje, vilas ant vandenynų krantų, prabangiausius automobilius ir panašius „blizgučius“. Laikui bėgant supratau, kad man tokių rūpesčių visai nereikia. Supratau, kad noriu ne milijono ar vadintis milijonieriumi, o noriu gyventi kaip milijonierius. ;) Supratau, kad nenoriu turėti, rūpintis tais daiktais, o tiesiog pasidžiaugti jų suteikiamu malonumu. Dar vėliau supratau, kad toks malonumas labai trumpas ir greitai išblėstantis (juk ir Jūs negalite pasigirti jokiu kūnišku malonumu, kuris truko ilgiau nei dieną ar dvi)…

Grįžęs į Lietuvą patyriau smarkų kultūrinį šoką. Ėmiau baisėtis viskuo, kas čia vyksta, kaip žmonės nemoka bendrauti, gyventi, džiaugtis. Ėmiau viską neigti ir naikinti (tame tarpe ir save)… Gyvenimas tapo šlykštus ir nuobodus… Kažkur po pusmečio nusibodo nieko neveikti, pradėjau mąstyti apie gyvenimą plačiau. Nuo pat mažumės visi aplink į galvą kalė, kad gyvenimo laimė yra darbas, šeima ir panašus „briedas“… Viską dariau pagal taisykles: baigiau mokslus, susiradau darbą, merginą, paragavau viso to. O kur laimė?!. Pasijaučiau smarkiai išdurtas. :) Kurį laiką jaučiausi priblokštas, vėliau susitaikiau, pasijuokiau iš savęs ir nusprendžiau žvelgti giliau, klausyti savo tikrojo balso… Juk pasaulis yra tiek platus, kiek plačiai atveriame į jį savo langą… Galiausiai beieškodamas laimės perkainojau viską, ką turiu, įsivertinau, kas esu ir nutariau keistis. Esu dėkingas už visas gyvenimo pamokas ir tikiuosi, kad jų dar turėsiu daug. Dabar mane kankina tik jausmas, kad darau per mažai. Milijonai idėjų knibžda galvoje, dažniausiai ten ir numiršta. Dažnai jaučiuosi kaip jūreivis sausumoje. Nuolat stengiuosi auginti savo asmenybę ir kuo daugiau įsilieti į socialinę veiklą, realizuoti save. Būčiau labai laimingas, jei galėčiau padaryti laimingais visus mane supančius žmones. Kuo toliau tuo daugiau imu surasti ir suprasti, gyvenimas pradeda vežti. Apie visą tai ir rašysiu šiame BLOGe.

Parnavas

Copyright © 2018 Andriaus BLOGas Visos teisės saugomos.