Naktis šviesi, jauki, giedra,
Mėnulis, žvaigždės, smilgos…
Per viską žengia palengva
Tos mano kojos ilgos.

Einu, labai seniai einu.
Ir Tu likai jau taip toli…
Taip lengva bet kartu graudu,
Nes Tu buvai tokia graži.

Ir laisvas jau, žmogau, esi,
Kvėpuoji tyrą orą…
Kišenėj nieko neturi,
Krūtinėj meilės norą…

Kiek daug turėjai, dar kažkur turi,
Bet nieko juk nereikia.
Tas Vardas, kur kaskart tari
Pilnatvę tau suteikia.

Juk viską puikiai supranti:
Ne tau tas pilkas miestas.
Juk niekaip ir neįpranti
Tūnot šešėlin sviestas.

Matai, žinai ir supranti,
O gaila, gaila žiauriai:
Tokie atbukę ir akli!..
Todėl bendrauja bjauriai.

Eini į tylą, vis eini…
Į gamtą, nuo žmonių…
Naktim apgirtęs, dar geri
Jau vienas, be draugų…

Čikaga pasirodė visiškai kitoks, kiek šaltokas miestas.

Mus pasitikti turėjo pusseserės vaikinas, kurio dar nebuvau matęs. Galiausiai jis priėjo ir pasakė: “labas, lietuviški veideliai iš tolo skiriasi, kad ir apsirengę amerikietiškai”.

Kažkur po penkių metų pertraukos pagaliau išvydau pusseserę. Buvo labai smagu matyti moterį, nebe tą mergiūkštę su kuria paplepėdavau apie panyčkas, tūsus ir panašias paauglių „problemas“. Iš tiesų savaitė Čikagoje buvo skirta poilsiui: ilgo miego rytai, lengvi pasivaikščiojimai po parduotuves, NBA finalų žiūrėjimas… Čikaga - gražus miestas, bet oras labai jau priminė Lietuvą: daug drėgmės, lietaus, vėsoka… Bet Čikagos architektūra savotiška ir verta dėmesio.

Užtvirtinimui dar vieną kartą nuvažiavome į atrakcionus Six Flaguose.

Prieš grįždamas gerokai apsipirkau (jau taip nuo dūšios, 1,5 algos per 4 valandas išleidau ).

Užkliuvo panelė, vairuojanti limuziną

Ir atėjo laikas keliauti namo. Pradėjau skambinti draugams, prašyti, kad atvažiuotų pasiimti iš varšuvos (nelabai norėjosi rizikuoti naujais pirkiniais ir vaikštinėtis po nepažįstamo miesto stotis).

Galiausiai prisiprašiau: atvažiavo draugas ir prabangiai su 7 klasės BMW grįžome namo. Burke, ačiū Tau! Namie buvau 5 ryto, buvo diena, kai turėjau eiti į darbą, bet sveikatos visiškai nebebuvo. Lūžau ir pramiegojau iki ryto amerikos laiku, arba mūsų laiku iki 16 val. Vakare vėl neužmigau ir niekaip nesupratau kodėl „vakare“ reikia keltis ir eiti į darbą Dar po poros dienų viskas stojosi į savo vietas, diena su naktimi nebesimaišė ir užpuolė poatostoginė depresija.

Didžioji kelionė baigėsi. Dabar labai smagu pasižiūrėti BLOGo įrašą prieš atostogas, nes kelionė buvo planuota kiek kitaip Bet esminiai tikslai, dėkui Dievui, pasiekti ir netgi 150%.

Apie 22 val. išjudėjome link Los Andželo. Užsipirkau daug energetinių gėrimų ir nerimas, kad užmigsiu kelyje dingo. Apie 3 nakties miegas jau ėmė labai stipriai. Buvome Los Andžele 4 ryto.

Nuvažiavome į Adventurer hostelį mano turimu adresu (4229 West Century Blvd. LAX 90304). Pasiėmėme tradiciškai dvivietį kambarį. Šįkart hostelis buvo geresnis. Kieme buvo šildomas baseinas, vonioje dušo reikmenys, kambariai atskiri, daugiau vietos. Maloniai nustebino, kad mūsų pirmos nakties neįskaitė, nes atvykome 4 ryto, žodžiu, miegojome dvi paras už vienos kainą (kažkas apie 70$).

Pamiegoti teko ne daug. Kadangi norėjome padoriai apžiūrėti Los Angelą 10 val. kilom, papusryčiavom ir išvažiavom į Holivudą.

Pravažiavom Lakers areną.

Pasistatėm mašiną ir keliavom į išsvajotąjį Holivudą.

Holivudas toks keistokas. Gamta graži: palmės, kalnai, saulutė, šilta… Bet visur daromas biznis. Persirengėliai žvaigždėmis, suvenirų parduotuvės, ekskursijos po žvaigždžių namus ir pan. Neįsivaizduoju, kaip ten kokia nors žvaigždė galėtų gyventi, kai nuolat atvažinėtų turistų autobusai ir fotografuotų (jau nekalbant apie paparacius). Žemėlapį su žvaigždžių namais gali nusipirkti ant kiekvieno kampo. Peržiūrėjus žvaigždžių atspaudus, pavalgius ir prisipirkus suvenyrų daugiau ten veikti nebelabai yra ką.

Toliau pravažiavome Beverly Hillsą (reikėjo suprasti, kodėl toj dainoj taip norima jame gyventi ).

Galiausiai nuvažiavome i Santa Monica paplūdimį. Įgyvendinau dar vieną svajonę - išsimaudžiau Ramiajame vandenyne.

Amerikietės ne visos jau tokios storos ir baisios kaip kalba pavydžios lietuvaitės.

Amerika - laisva šalis: gali po miestą vaikščioti ir su glaudėmis.

Vakare grąžinome mašiniuką. Buvo pravažiuota 26141 mylios (paėmėme kai buvo 24888), vadinasi pravažiavome 1253 mylią (~2005 km). Nuotrauka prieš važiuojant grąžinti mašinos:

Grįžome į hostelį, pamiegojome prieš skrydį ir keliavome toliu į Čikagą…

Turbūt labiausiai užknisa laukti skrydžio…

Apie pietus grįžome į motelį. Jausmas beveik kaip grįžti namo:)

Pasirašinėjau su draugais Facebook’e ir nuėjau pasnausti, nes dar laukė kelione į Los Andželą, norėjosi spėti apžiūrėti ir jį. Atsigulus į lovą ir užsimerkus akyse vis dar stovėjo nepaprasti Kanjono vaizdai. Pradėjo kamuoti kažkoks nerimas, kad reiktų išsimiegoti, nes vėl vairuosiu apsnūdęs, rizikuosiu ne tik savo gyvybe. Iš to noro užmigti kaip tik nervinausi ir nemiegojau. Gal kokį pusvalandį ir buvau užsnūdęs. Porą valandų padrybsoję motelyje, kilome pavalgyti ir ažiūrėti dieninį ir naktinį Las Vegą.

Susirinkom Motelyje daiktus ir traukėm atgal į Los Andželą…

Net nesitikėjau, kad pravažiuosime Arizoną ir Nevadą skiriantį įžymųjį „Hoover Dam“.

Užteko pasivaikščioti 15 min. 36 laipsnių Celcijaus karštyje, kad kitą dieną man nusiluptų nosis. Tiesa, dar vėjas buvo beprotiškai stiprus, net akmenukus nuo uolų nešė. Tęsėm kelionę per dykumas toliau. Netoli nuvažiavus nuo „Hoover Dam“ buvo ženklas su kalnų ožiu, pasijuokiau, kad pas mus briedžius piešia, o pas juo ožius. Tik spėjau nusijuokti ir vienas perėjo per kelią. Čia chebra dar spėjo jį prigauti.

Pakeliui iki kanjono gamta pasikeitė 3 kartus (nuo mažų krūmų, kurie kaip filmuose rutulais išdžiūvę rieda per kelią, iki mažų pušelių ir jau paskui didesnių).

Pakeliui nusprendėme, kad būtų neblogai rasti tualetą. Išsukome į kažkokį kaimelį. Visas jis nušiuręs, žmonės gyvena kur ne kur. Stabtelėjome prie kažkokios apleistos kolonėlės. Gerai, kad Evaldas mane įspėjo apie duobes. Kolonelėje buvo likę didžiuliai šuliniai (turbūt per ten pildavo kurą, arba ten stovėjo pildymo žarnos), tikrai nebūtų buvę smagu palikti ratą viename jų. Vėliau išsiaiškinome, kad tereikėtų paskambinti į “Enterprise” ir jie būtų pristatę kitą automobilį ir dar mūsų atsiprašę, kad turėjome palaukti (žinoma, vis tiek būtų “smagu” aiškinti, kur esame ).

Didijį kanjoną pasiekėme apie 19:30. 19:50 jau buvo tamsu. Neapskaičiavom.

Jaučiausi ganėtinai pavargęs, kad važiuočiau vėl 5 val. iki Las Vego tamsiu paros metu, be to norėjosi dar pažiūrėti geriau kanjoną. Nors ir mokėjome už motelio kambarį, likome nakvoti mūsų autobusiuke. Pasisekė, kad jis toks didelis, sėdynės labai patogiai susilankstė ir puikiai išsimiegojome. 5 ryto atsikėlėme pasižiūrėti saulėtekio.

Kanjonas – viena gražiausių vietų, kurias teko matyti.

Išsipildė viena didžiausių mano gyvenimo svajonių - pamačiau Kanjoną!

Smagu pasiekti tikslą, bet tuoj pat iškyla nauji tikslai, tęsėme kelionę toliau…

Numigę kelias valandas Niu Jorke, o daugiau pagulėję, bet vis tiek pailsėję, patraukėme į oro uostą. Perskridome visą Ameriką ir atsidūrėme Kalifornijoje.

Pagaliau išsipildė svajonė pamatyti Vakarinę Ameriką ir jau nebetoli Ramusis vandenynas. Los Andželas mus pasitiko silpnu lietumi. Prie oro uosto iš karto laukė „Enterprise“ (mašinų nuomos įmonė) autobusiukas, tad nieko nelaukę įsėdome į jį (daugiau nelabai ką žinojome). Mašinų nuomos punkte pasakė, kad pigesnių mašinų neturi, pasiėmėm didžiulį Dodge Grand Caravan (3,8 litro V6 variklis).Jis buvo nepigus, tiesa didžiają dalį sumos sudarė įvairūs draudimai (už 4 paras sumokėjome 460$).

Sėdome į mašiniuką ir prasidėjo svajonių kelionė link Didžiojo Kanjono… Los Andžele iš karto buvo kamščiai, nors buvo ~14:00. Gal ir gerai, nes važiuoti iš karto 7 juostų keliu būtų sunkoka.

Vakare pasiekėme Las Vegą (temsta pas juos jau ~21:00), tad miego norėjau nesveikai. Nors važiuoti realiai turėjome 5 valandas, bet su įvairiais sustojimais užtrukome ir buvome tik apie vidurnaktį.

Las Vegą įsivaizdavau kaip Vilniaus dydžio miestuką su daugybe kazino. Pasirodo jis gerokai didesnis ir ten netgi dideli gyvenamieji kvartalai, o kazino tik pačiame centre (kuris irgi gerokai didesnis už Vilnių). GPS mus nuvedė į centrą, ten visur 7 eismo juostos ir važiuoji sau greitkeliu 70 MPH (~112 km/h) per miesto centrą. Bandėme išsukti, susirasti hostelį ar motelį nakvynei, bet visur pataikydavom į gyvenamuosius kvartalus. Sustojau apsidairyti. Išlipau iš mašinos, nes miegas jau pakirto ir pavargau važiuoti. Privažiavo juodis ir paklausė, ar tai mano mašina ir liepė patraukti, nes pastačiau jo vietoje. Paklausiau, kur čia yra koks motelis. Jis nurodė važiuoti į kazino. Bijojau, kad kazino kambariai bus nesveikai brangūs, kadangi pats viename jų dirbau. Aš jau buvau ne juokais pavargęs ir piktas. Liepiau chebrai dairytis nakvynės vietos, o jiems vienodai (Gražvydas pusę kelionės pramiegojo J ). Įsivaizdavau, kad motelį rasti bus paprasta, kaip kai važiavome prie Niagaros krioklių. Ten buvo pilnos pakelės motelių tik įvažiavus į miestelį. Pasirinkimo nebuvo, važiavome į kazino. Pagaliau pamačiau motelį. Kainavo jis nebrangiai (nakvynė 50$, dar baseinas ten buvo ir pusryčiai priklausė, bet mes juos pramiegodavom arba būdavom išvykę).

Pagaliau išsimiegojau didžiulėje dvigulėje (queen size) lovoje. Gyvenimas tapo gražus. Nuvarėm į prekybos centrą, nusipirkau patogių rūbų ir traukėm į Kanjoną.

Luisas mus pasiėmė iš Niu Džersio Six Flags atrakcionų ir nusivežė į Norwich‘ą, Connecticut‘ą, kur aš gyvenau 2005 vasarą. Atsitūsinom tą vasarą nerealiai. Luisas šaunus bachurėlis, visų tą vasarą su manimi buvusių lietuvaičių numylėtinis. Per tą laiką, kol jo nemačiau, Luisas jau vedė, jo žmona laukiasi (turėjau progą susipažinti). Apžiūrėjau jo butą, katinus, mašinas… Luisas gyvena šauniai.

Norwich‘e susitikau gerą draugą Tonį, kuris tris vasaras iš eilės buvo atskridęs į Lietuvą ir kaip pats sako yra lietuvis Antanas. Koks jis sulysęs, neįmanoma pažinti!..

Tonis pavežiojo po Norwich‘ą, nuvežė į dar vieną naujai pastatytą kazino (MGM), aplankiau kitus du (Foxwoods ir Mohegan Sun, kuriame aš dirbau. Teigiama, kad jie yra didžiausi pasaulyje).

Taip pat nuvažiavau apžiūrėti namo, kuri nuomojausi. Niekas nepasikeitę, vis dar turiu nuo jo raktus.

Susitikimas su Toniu buvo trumpas. Visi kartu papietavome mano pamegtame „King Whoa“, svajojau vėl suvalgyti savo mėgstamiausią „bone less BBQ spare ribs with pork fried rice“ (turbūt skaniausia, ką esu valgęs).

Įkalėm lietuviško suktinio, atsisveikinom ir Luisas nuvežė mus į Niu Jorką.

Pasivaikščiojome po vakarinį/naktinį Niu Jorką, atėjo laikas ieškotis nakvynės. Turėjome susiradę per internetą nebrangų hostelį, Evaldas net 6$ rezervacijai pervedęs buvo. Ejom tuo adresu (į šiaurė nuo centrinio parko, 30 east 129 th street), juodžių kvartalas, pradėjo kabinėtis, o jokio hostelio nėra… Paskambinau į duris, atidarė tamsiaodė moteris ir parodė į visai kita hostelį. Nuėjom ten. Kadangi buvom tolokai nuo oro uosto, o skrydis laukė 9 ryto, tad reikėjo piko metu važiuoti per visą Niu Jorką, nusprendėm, kad kelsimės 6. Jau buvo vidurnaktis. Nusprendėm pataupyti ir šiek tiek nusnausti dorm‘e, kur miega 12 žmonių. Kiemelyje susipažinome su tokiu Dima iš baltarusijos, kuris gyvena Naujojoje Zelandijoje, bet vasarai atvažiavo padirbėti į NY ir kol kas ieškosi, kur gyventi, tad miega hosteliuose.

Nuėjome miegoti, buvome mes ir dar pora žmonių,

Apie 3 nakties atėjo stora girta juodaodė moteris ir pradėjo kelti triukšma, klausti, kur jos daiktai. Kadangi ji daiktus buvo susidėjusi ant mano lovos, aš juos perdėjau ant šalia esančios. Ji nuėjo miegoti ir pradėjo taip knarkti, kaip aš dar nebuvau girdėjęs (tikrai nežmoniškai garsiai). Pabudo visi, pradėjo šūkalioti, bandyti ją žadinti, bet moteriškė nereagavo. Negana to, kad ji knarkė, įkvėpdama sujudindavo visą mano lovą, kadangi miegojome dviaukštėse lovose, o man teko laimė miegoti virš jos… Evaldas su Gražvydu juokėsi ir skundėsi, kad neįmanoma miegoti. Aš jiems atsakiau, kad knarkia tai po manim, tad nėra jiems ko skųstis, jų lova bent netrūkčioja.

Tęsiu kelionės pasakojimą… Pravažiavom Niu Jersį ir po 33 val. trukusios kelionės galėjau pamiegoti Agnės tėvų name (mano ir Agnės tėvai buvo geri draugai ir kaimynai, bet kažkur 1992 mes persikraustėm į kitą butą, o Agnės šeima kažkur prieš 6 metus išvyko i JAV).

Kitą dieną apžiūrėjome Filadelfiją, labai gražų, tvarkingą ir spalvingą miestą. Agnė supažino su vietiniais lietuviais ir kartu pasivažinėjome.

Vakare didžiulė lietuvių chebra turėjome vakarėlį.

Kitą dieną (birželio 2 d.) rovėme į Niu Džersio Six Flags atrakcionų parką, kur yra greičiausias pasaulyje (Gineso rekordų knyga rašo „Kingda Ka goes from 0 to 128 MPH or 204.8 KM/H in just 3.3 seconds“) atrakcionas. Žodžiu, pusvalandį lauki eilėje, kad praskristum pusę minutės (tave iššauna, aųaros bėga, žandai dreba ir jau atrakcionas pasibaigė).

Niu Džersyje susitikau Luisą, buvusį bendradarbį prieš 4 metus.

Tęsinys netrukus…

Pagaliau ištaikiau minutėlę aprašyti bene įspūdingiausią gyvenimo kelionę (turiu omeny, kad per tokį trumpą laiką tiek daug apkeliavau).

Kelionė prasidėjo penktadienio vakare (gegužės 29 d.). Iš kart po darbo pasiėmiau kuprinę ir 21 valandą pajudėjau autobusu į Varšuvos oro uostą. Su manimi keliavo pusbrolis Gražvydas ir Evaldas (buvęs grupiokas, sugerovas ir šiaip geras draugas, su kuriuo pusė pasaulio „išmaišyta“). Tikėjausi pamiegoti autobuse, bet prieky manęs sėdėjo labai įdomus prancūzas, kuris įvėlė mane į gilius ir ilgus pamąstymus apie gyvenimą. Prancūzas vardu Jean-Pierre, jam 62 metai, bet labai jaunatviškai atrodantis. Jis gyvenime kažkiek dirbo gidu (daugiausia kalnų), anksti išsiskyrė su žmona, tad sakė, kad ši nespėjo suėsti jo sveikatos. Dabar jis mėgaujasi pensija ir keliauja skersai išilgai po pasaulį (tuo metu jis aplankęs Skandinaviją pro Baltų šalis keliavo į Čekiją, paskui žadėjo traukti link Kroatijos), jis sakė, kad jau keliauja 2 mėnesius. Jo gyvenimo filosofija ir būdas žiauriai įdomus ir vyriškas, žmogus daug matęs, turi ką papasakoti. Ypač įstrigo jo pasakojimai apie draugus ar šiaip bendraamžius, kurie „dirba sunkų darbą“, yra „susitraukę, susilenkę, vos pajuda“… Žodžiu, jam svarbiausia sunkiai nedirbti, gyventi sveikai ir įdomiai. Man jis taip pat siūlė važiuoti į Prancūzijos Alpes dirbti su turistais arba į Briuselį, kur dirba jo sūnus. Negalėjau praleisti progos vėl paplepėti prancūziškai po beveik 5 metų pertraukos. Išsiskiriant manęs neapleido mintys ir liūdesys, kad tiek daug matęs žmogus visus savo įspūdžius visgi nusineš į kapus…

Varšuvos oro uoste buvome 5 ryto ir teko laukti lėktuvo iki 12 val… Pabendravom su Tokiu indu vardu Kumar, kuris teigė, kad jo įmonė nupirko „Algirdo“ viešbutį ir derasi dėl „Klaipėdos“.

Londone lėktuvas vėlavo pakilti 3 valandas, tad jau pavargę laukėme kartu su kiaulių gripo bijančiais siauraakiais.

Kelionė su American Airlines patiko: skaniai maitina, kiekvienam keleiviui priešais nosį televizoriukas, kuriame gali pasirinkti, kokius nori žiūrėti filmus, kokios muzikos nori klausytis ir pan.

Pagaliau vėl Niu Jorke, JFK. Į JAV praleido lengvai, tik eilinį kartą nuėmė pirštų antspaudus, pasiklausė, kelintą kartą jau važiuoju, ką gyvenime veikiu, kodėl tiek mažai bagažo, ar toks jau turtingas, kad pas juos viską pirksiu… Pasitiko mus vaikystės draugė Agnė (kaimynė, su kuria kartu augau iki 8 metų), nors tai ir nebuvo planuota, bet mama suderino šį reikaliuką man nieko nežinant (gavau maloniai nustebinusią SMS Londone). Susiskambinau ir Agnė mus nusivežė pas save namo prie Filadelfijos.

Tęsinys netrukus…

Šiandien didi diena. Pagaliau veikiu! Negyvai nusibodo komforto būsena ir vegetavimas tik vaikštant į darbą, savaitgaliais nuvykstant kažkur šašlykiuko, o vakarais prasėdint prie kompo ar teliko.

Kadangi manau, kad kiekvienas yra savo likimo kalvis, nusprendžiau išsklaidyti šį nuobodulį. Komfortui ne! Šįvakar 21 val. išvykstu į Varšuvą, rytoj iš ten per Londoną skrisiu į Niu Jorką. Niu Jorke laukia 3 paros, tiksliau pirmąją pernakvosime Hostelyje netoli cantrinio parko. Kitą dieną iš kiniečių kvartalo autobusu vyksiu į Mohegan Sun, antrą pagal dydį kazino pasaulyje, esantį indėnų žemėse, Uncasville, CT. Tame kazino prieš 4 metus pradirbau visą vasarą, tad turiu daug draugų. Pas vieną iš jų ir apsistosime. Kad nebūtų liūdna, į kompaniją pasiėmiau pusbrolį ir gerą draugą, kuris taip pat yra ir mano kaimynas bei buvęs grupiokas (daug pasaulio kartu apkeliavome). Amerikietis draugas, kuris priims mus Connecticute jau 3 vasaras iš eilės atvykdavo pasisvečiuoti į Lietuvą. Jis net lietuviškai jau neblogai moka. Planuojame nuvykti į vieną geriausių atrakcionų parkų pasaulyje – Six flags. Susitiksiu visus draugus, tada grįšiu į NY, iš ten laukia skrydis į Los Andželą, kuriame praleisime 3 dienas. Planuojame išsinuomoti automobilį, nuvykti į Las Vegasą ir mano gyvenimo svajonę – didįjį kanjoną. Iš Los Andželo skrisime savaitėlei į Čikagą, kur gyvena mano pusseserė, kurios nemačiau jau 5 metus. Bus labai smagu. Ypač smagu bus pamatyti sesers ir brolio (mano pusbrolio, kuris važiuoja kartu) susitikimą. Galima būtų net „Atleisk“ kokią laidą nufilmuoti Čikagoje planuoju išleisti paskutinius pinigus ir per Londoną sekmadienio popietę atvykti į Varšuvą. Pirmadienio ryte turėčiau grįžti į Vilnių ir tiesiai eiti į darbą. Komforto kelionėje nedaug. Kaip aš to pasiilgau!

Sakoma: „Nori prajuokinti Dievą? Pasakyk jam savo planus.“ Tikiuosi, kad šiuo atveju taip nebus. Pačią kelionę aprašysiu po kokių 3 savaičių.