Svajonės pildosi - Didysis kanjonas (V dalis)

Net nesitikėjau, kad pravažiuosime Arizoną ir Nevadą skiriantį įžymųjį „Hoover Dam“.

Užteko pasivaikščioti 15 min. 36 laipsnių Celcijaus karštyje, kad kitą dieną man nusiluptų nosis. Tiesa, dar vėjas buvo beprotiškai stiprus, net akmenukus nuo uolų nešė. Tęsėm kelionę per dykumas toliau. Netoli nuvažiavus nuo „Hoover Dam“ buvo ženklas su kalnų ožiu, pasijuokiau, kad pas mus briedžius piešia, o pas juo ožius. Tik spėjau nusijuokti ir vienas perėjo per kelią. Čia chebra dar spėjo jį prigauti.

Pakeliui iki kanjono gamta pasikeitė 3 kartus (nuo mažų krūmų, kurie kaip filmuose rutulais išdžiūvę rieda per kelią, iki mažų pušelių ir jau paskui didesnių).

Pakeliui nusprendėme, kad būtų neblogai rasti tualetą. Išsukome į kažkokį kaimelį. Visas jis nušiuręs, žmonės gyvena kur ne kur. Stabtelėjome prie kažkokios apleistos kolonėlės. Gerai, kad Evaldas mane įspėjo apie duobes. Kolonelėje buvo likę didžiuliai šuliniai (turbūt per ten pildavo kurą, arba ten stovėjo pildymo žarnos), tikrai nebūtų buvę smagu palikti ratą viename jų. Vėliau išsiaiškinome, kad tereikėtų paskambinti į “Enterprise” ir jie būtų pristatę kitą automobilį ir dar mūsų atsiprašę, kad turėjome palaukti (žinoma, vis tiek būtų “smagu” aiškinti, kur esame ).

Didijį kanjoną pasiekėme apie 19:30. 19:50 jau buvo tamsu. Neapskaičiavom.

Jaučiausi ganėtinai pavargęs, kad važiuočiau vėl 5 val. iki Las Vego tamsiu paros metu, be to norėjosi dar pažiūrėti geriau kanjoną. Nors ir mokėjome už motelio kambarį, likome nakvoti mūsų autobusiuke. Pasisekė, kad jis toks didelis, sėdynės labai patogiai susilankstė ir puikiai išsimiegojome. 5 ryto atsikėlėme pasižiūrėti saulėtekio.

Kanjonas – viena gražiausių vietų, kurias teko matyti.

Išsipildė viena didžiausių mano gyvenimo svajonių - pamačiau Kanjoną!

Smagu pasiekti tikslą, bet tuoj pat iškyla nauji tikslai, tęsėme kelionę toliau…